Mane sudominęs klausimas + trumpas interviu su močiute ir mama

Visų pirma visuomet reikia pradėti nuo pasisveikinimo. Taigi, sveiki, mielieji. Štai čia vėl aš su savo nauju įrašu!
Vakar vakare nusprendžiau užsukti į tokį socialinį tinklapį ask.fm. Jeigu yra tokių, kurie nežino kas tai, tai trumpai papasakosiu. Ask.fm yra tokia svetainė, kurioje galima užduoti klausimus, į juos atsakyti. Tikslas, kad surinktum kuo daugiau patinka. Taigi užsukau į savo paskyrą ir radau tokį įdomų klausimėlį. Rašė anonimas, bet tikrai džiaugiuosi, kad kreipėsi būtent į mane su labai svarbiu klausimėliu visiems. Taigi, štai ir jis:
Sveika, norėjau pagalbos... Aš negaliu, kai būnu su tėvais iškart pagalvoju kas bus kai jie mirs? Negaliu atsikratyti šitos minties nes... Nu negaliu tiesiog...
   Klausimas tikrai vertas dėmesio, nes visus mus kada nors tėvai paliks ir mums teks viską daryti patiems. Taigi, o čia mano atsakymas:
Kiekvienam yra baisu netekti to ką myli arba to žmogaus prie kurio yra labai prisirišę. Visi mes galvojame apie ateitį, mąstome, kas bus tada, kai mirs tėvai, kaip mes gyvensime toliau? O reikia pagalvoti, kad mūsų patys tėvai buvo lygiai tokie patys maži. Jiems galvoje sukosi lygiai tos pačios mintys. Bet jie suaugo. Suaugo ir suprato, kad dabar jie pakeitė savo tėvus ir dabar jie tęs jų pareigas su savo šeima. Pamatysi, tu irgi suaugsi ir suprasi, kad kada nors tu būsi jų vietoje, kad ir kaip tai būtų liūdna.
   Mano močiutė dažnai užsimena apie savo mamą. Pasakoja tikrai įdomias ir linksmas istorijas, smagu net pasijuokti. Kai klausausi panašu, kad ji nebeliūdi. Žinoma pasakodama ji jaučia kartėlį, bet to kas mirė jau nebesusigrąžinsi. Reikia prie to prisitaikyti. Paklausiau močiutės, kaip ji jautėsi, kai neteko mamos. Ji man atsakė noriai, nesidomėjo kam man viso to reikia. Suprato, kad domiuosi. Tuo pačiu paklausiau ir mamos, kaip ji jautėsi, kai neteko savo močiutės ir kaip jaustųsi, jeigu netektų savo mamos.
MOČIUTĖ: Buvo tikrai labai liūdna. Prieš jos mirtį kelias dienas jaučiausi prastokai, tartum nujausčiau nelaimę. Kaip tik tada mano mama prastai dažnai gulinėdavo, mažai valgydavo. Kai ji mirė savaitę neišėjau iš namų. Vis apie ją mąsčiau. Ji jau buvo palaiduota. Galiausiai tavo senelis man pasakė: "Turi judėti toliau. Žinau, kad sunku. To kas mirė nebesusigrąžinsi. Esu tikras, kad tavo mama to norėtų". Buvo skaudu, kas kart matyti tuščią mamos kambarį. Praėjus mėnesiui pasijutau geriau. Gerai, kad turėjau mamos nuotraukų, kai ji rankose laikė mane visai mažytę (paiima seną nuotraukų albumą ir pradeda rodyti nuotraukas).
   Klausydamasi močiutės pasakojimo jutau kaip po truputį darosi sunku gerklėje. Nan buvo sunku visa tai klausyti, tačiau močiutei tai prisiversti pasakoti buvo daug sunkiau. Mama kalbėjo daug lengviau, kadangi, kai mirė jos močiutė jai buvo vos trys metai. O jos mama  dar gyva.
MAMA: Šiaip mirtis gali užklupti bet ką. Ir tave ir mane. Man tikrai būtų skaudu tavęs netekti, taip pat ir tau manęs. Kai mirė mano močiutė buvau dar visai mažytė. Per laidotuves buvau pas tetą, tad nelabai ką supratau. Vėliau bėgant laikui mamos paklausiau, kodėl aš neturiu močiutės iš jos giminės, nes buvo tokia mada vasaros atostogoms vykti pas močiutes. Tada tarp kitko tėčio močiutė buvo išvažiavusi. Mama man tada viską papasakojo ir dar rodė tas pačias nuotraukas, kai jos kartu stovi šalia namo, paskui Palangoje (atsistoja ir užsipila arbatą. Iš spintelės išima dėžutę su sausainiais). Na o mamos man netekti būtų sunku. Dabar aš grįžtu namo iš darbo ir taip gerai, kai būna paruošta vakarienė (nusijuokia). Juokauju. Šiaip būtų labai labai skaudu. Pasiilgčiau jos kritikos ir nuolatinių patarimų. Be jos namuose būtų nyku. Manau supranti apie ką aš? Įsivaizduok kaip jaustumeis, jeigu nebūtų nei manęs, nei močiutės.
   Taigi kol kas kol tėvai gyvi, galim tik džiaugtis ir kuo daugiau praleisti laiko su jais, nes paskui tiesiog kai jų neteksim bus labai daug linksmų prisiminimų, kaip mano močiutei.