Dažniausiai tai būna mokykloje. Koks nors mokinys atsineša mažiuką traškučių pakiuką. Kiti pamatę sušoka pasižiūrėt ir be jokių abejonių - juos reikia pašerti. Sėdžiu ramiai suole ir spoksau į mokinių grupelę prie durų. Nė vienas nesitraukia nuo to traškučių pirkėjo. Na ką padarysi. Neapsikentęs pirkėjas eina pro visus ir vaišina. Visi ima du ar tris traškučius. Jaučiu, kaip gerkle nuslysta sunkiai susikaupę seilės. Kai mokinys pasiekia mane, prasideda dežavu. Ir viskas vyksta maždaug taip:
* pirmiausiai siūlytojas įjungia tokią #cute ir #crazy šypsenėlę, atseit nuoširdus ir noriai visiems čipsus dalina. Veide perskaitau, kad jis nori mūsų atsikratyt ir traškučius suvalgyt pats.
* atsisakau. Viena mano pusė nori griebt tą mažučiuką traškutį, kita primena, kad žmogus mokėjo pinigus už ta mažiuką traškučių pakiuką ir jei aš suėsiu teks grąžinti skolą. O to aš labiausiai nemėgstu. Taigi nepasiduodu savo pačios provokacijai ir atsisakau.
* traškučių pirkėjas primityviai siūlo man tuos čipsus, kad atrodo, jog jei neparagausiu tai aplink viskas grius... Nuriju gumulą gerklėje. Nenoriu nuskriaust žmogučio ir taip jau visa klasė paragavo.
* Stebiu, kaip žmogutis vis dar šypsosi ir bando išlikti nuoširdžiu ir dosniu. Pamažu jam kaista veidas. Gerai. Sutinku. Sumurmu 'tik vieną'.
* paragavau tik vieno, o atrodo, kad aplink kažkas sprogo. Skonio receptoriai atgijo ir žinoma po vieno užsinori kito. Tada dingsta visos mintys apie skolas ir pinigų grąžinimą, tik tuštėja mažiukas pakiukas...
O aš grįžtu į niūrę realybę...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą