Nuostabiai praleistas laikas...

Megztukas su lape

Vakar buvau Kauno Akropolyje su drauge (šiandien ji išvažiavo į Čekiją, tad nusprendėme praleisti laiką kartu). Abi pirkome visokius niekučius, apžiūrinėjome drabužius. Nusipirkau dar vieną labai gražų megztuką su lape, o draugę labiau domino Conversai. Žinau, kad ji juos labai mėgsta ir negali, tiesiog NEGALI su jais išsiskirti. Mačiau, kad spintoje ji juos laiko dėžutėse. Jų ten visa gausybė, pilna įvarių spalvų ir modelių. Taigi, draugė pasiėmė būtent juos mėlynos spalvos.
   Tuomet abi užsukome pasiimti latte kavos. Ji buvo skani, šalta... Norėjau, kad ta diena būtų be galo, nenorėjau, kad draugė išvažiuotų. Juk tiek daug laiko jau mes buvome praleidę kartu. Ir tada mano mintis nutraukė vaiko klykimas.
   Prie pat durų stovėjo berniukas. Jis verkė, atrodė šaukė mamą ir tėtį. Mačiau, kad kabinosi prie praeivių. Jie tik pažiūrėjo, pasitraukė ir nuskubėjo. Aš gal ir toliau būčiau vėpsojus, jeigu me draugė.
   - Klausyk, - tarė ji, - gal padėkime tam berniukui?
   Ji ėjo prie jo. Sekiau jai įkandin, net apie nieką negalvodama. Dairiausi aplinkui. Žmonės lyg ir ignoravo vienišą vaiką.
   - Kas nutiko? - paklausė Evelina (mano draugė) berniuko, - Pasimetei?
   Akivaizdu, kad vaikas nelabai suprato ką reiškia žodis pasimetei, matyt jam buvo ketveri metai. Berniukas valėsi ašaras. Kai Evelina pradėjo jo visko klausinėti jis nutilo, nustojo verkti ir snarglėtis. Atydžiai klausė ką draugė sakė, kad ir nelabai ką suprato. Evelina paklausė, kaip apsirengę berniuko tėvai, nuo kurios vietos jis pasiklydo.
    - Eikime surasti tavo tėvus, gerai? - pasiūliau užuot mėgindama gaudyti Wi-Fi.
   Kol ėjome vaikas mums papasakojo ką jie veikė Kauno Akropolyje. Kantriai klausiau, nors labiausiai norėjau laiką praleisti su drauge. Berniukas kalbėdamas su mumis vis labiau įsidrąsino (net gi pradėjo juoktis). Mes nupirkome jam ledų, kad vėl nesusigraudintų, kai paklausiau kaip jis atsidūrė prie antro aukšto išėjimo. Visi linksmai prisijuokėme. Tikrai negalvojau, kad gali būti taip linksma padėti ketverių metų berniukui ieškoti tėvų.
   Paskutinį kartą jis matė tėvus žaislų parduotuvėje. Iš to ką jis pasakojo supratau, kad jis susidimėjo žaisliniais kareivėliais. Tėvai jį pašaukė, galvojo, kad seka iš paskos. Vaikas apieškojo visą parduotuvę, bet tėvelių nerado, tada ėjo prie durų pro kurias jie įėjo.
   - Praneškime apsaugai, jie tikrai suras tavo tėvus. - Pasakė Evelina.
   Netrukus buvome prie Maximos, kur sukiojasi apsauginiai (Evelina juos ten dažniausiai matydavo). Vienam iš jų pranešėme apie berniuką. Apsauginis buvo jaunutis ir visai visai nepatyręs. Jis linktelėjo ir išspaudė:
   - Gerai.... Tuoj...
   Stovėjome prie Maximos ir laukėme, laikas bėgo. Darėsi nuobodu. Berniukas plepėjo, pasakojo savo gyvenimo istoriją. Ir tada išgirdome balsą per garsiakalbį:
   - Pasimetė berniukas vardu Matas. Jis ieško savo tėvų prie penktosios kasos.
   Tada praėjo kelios minutės ir vėl kartojo tą patį. Galiausiai pasirodė tėvai. Berniukas su džiaugsmu iškart lėkė pas juos. Su palengvėjimu atsidusome pagaliaunereikėsklausytisjogyvenimo...Tėvai padėkojo, kad padėjome jų berniukui, atidavė skolą, jog vaišinome ledais...
   - Dar vis nori kur nors nueiti? - paklausė manęs Evelina atsipūsdama.
   - Neeee... - numykiau. - Gal jau eikime namo? Šiandien ir taip labai daug prisivaikščiojome ieškodamos Mato tėvų. Po šios dienos būsiu baisiausiai pavargus...