Kai kas nors mane pavaišina

Dažniausiai tai būna mokykloje. Koks nors mokinys atsineša mažiuką traškučių pakiuką. Kiti pamatę sušoka pasižiūrėt ir be jokių abejonių - juos reikia pašerti. Sėdžiu ramiai suole ir spoksau į mokinių grupelę prie durų. Nė vienas nesitraukia nuo to traškučių pirkėjo. Na ką padarysi. Neapsikentęs pirkėjas eina pro visus ir vaišina. Visi ima du ar tris traškučius. Jaučiu, kaip gerkle nuslysta sunkiai susikaupę seilės. Kai mokinys pasiekia mane, prasideda dežavu. Ir viskas vyksta maždaug taip:
    * pirmiausiai siūlytojas įjungia tokią #cute ir #crazy šypsenėlę, atseit nuoširdus ir noriai visiems čipsus dalina. Veide perskaitau, kad jis nori mūsų atsikratyt ir traškučius suvalgyt pats.
    * atsisakau. Viena mano pusė nori griebt tą mažučiuką traškutį, kita primena, kad žmogus mokėjo pinigus už ta mažiuką traškučių pakiuką ir jei aš suėsiu teks grąžinti skolą. O to aš labiausiai nemėgstu. Taigi nepasiduodu savo pačios provokacijai ir atsisakau.
    * traškučių pirkėjas primityviai siūlo man tuos čipsus, kad atrodo, jog jei neparagausiu tai aplink viskas grius... Nuriju gumulą gerklėje. Nenoriu nuskriaust žmogučio ir taip jau visa klasė paragavo.
    * Stebiu, kaip žmogutis vis dar šypsosi ir bando išlikti nuoširdžiu ir dosniu. Pamažu jam kaista veidas. Gerai. Sutinku. Sumurmu 'tik vieną'.
    * paragavau tik vieno, o atrodo, kad aplink kažkas sprogo. Skonio receptoriai atgijo ir žinoma po vieno užsinori kito. Tada dingsta visos mintys apie skolas ir pinigų grąžinimą, tik tuštėja mažiukas pakiukas...
     O aš grįžtu į niūrę realybę...

Mane sudominęs klausimas + trumpas interviu su močiute ir mama

Visų pirma visuomet reikia pradėti nuo pasisveikinimo. Taigi, sveiki, mielieji. Štai čia vėl aš su savo nauju įrašu!
Vakar vakare nusprendžiau užsukti į tokį socialinį tinklapį ask.fm. Jeigu yra tokių, kurie nežino kas tai, tai trumpai papasakosiu. Ask.fm yra tokia svetainė, kurioje galima užduoti klausimus, į juos atsakyti. Tikslas, kad surinktum kuo daugiau patinka. Taigi užsukau į savo paskyrą ir radau tokį įdomų klausimėlį. Rašė anonimas, bet tikrai džiaugiuosi, kad kreipėsi būtent į mane su labai svarbiu klausimėliu visiems. Taigi, štai ir jis:
Sveika, norėjau pagalbos... Aš negaliu, kai būnu su tėvais iškart pagalvoju kas bus kai jie mirs? Negaliu atsikratyti šitos minties nes... Nu negaliu tiesiog...
   Klausimas tikrai vertas dėmesio, nes visus mus kada nors tėvai paliks ir mums teks viską daryti patiems. Taigi, o čia mano atsakymas:
Kiekvienam yra baisu netekti to ką myli arba to žmogaus prie kurio yra labai prisirišę. Visi mes galvojame apie ateitį, mąstome, kas bus tada, kai mirs tėvai, kaip mes gyvensime toliau? O reikia pagalvoti, kad mūsų patys tėvai buvo lygiai tokie patys maži. Jiems galvoje sukosi lygiai tos pačios mintys. Bet jie suaugo. Suaugo ir suprato, kad dabar jie pakeitė savo tėvus ir dabar jie tęs jų pareigas su savo šeima. Pamatysi, tu irgi suaugsi ir suprasi, kad kada nors tu būsi jų vietoje, kad ir kaip tai būtų liūdna.
   Mano močiutė dažnai užsimena apie savo mamą. Pasakoja tikrai įdomias ir linksmas istorijas, smagu net pasijuokti. Kai klausausi panašu, kad ji nebeliūdi. Žinoma pasakodama ji jaučia kartėlį, bet to kas mirė jau nebesusigrąžinsi. Reikia prie to prisitaikyti. Paklausiau močiutės, kaip ji jautėsi, kai neteko mamos. Ji man atsakė noriai, nesidomėjo kam man viso to reikia. Suprato, kad domiuosi. Tuo pačiu paklausiau ir mamos, kaip ji jautėsi, kai neteko savo močiutės ir kaip jaustųsi, jeigu netektų savo mamos.
MOČIUTĖ: Buvo tikrai labai liūdna. Prieš jos mirtį kelias dienas jaučiausi prastokai, tartum nujausčiau nelaimę. Kaip tik tada mano mama prastai dažnai gulinėdavo, mažai valgydavo. Kai ji mirė savaitę neišėjau iš namų. Vis apie ją mąsčiau. Ji jau buvo palaiduota. Galiausiai tavo senelis man pasakė: "Turi judėti toliau. Žinau, kad sunku. To kas mirė nebesusigrąžinsi. Esu tikras, kad tavo mama to norėtų". Buvo skaudu, kas kart matyti tuščią mamos kambarį. Praėjus mėnesiui pasijutau geriau. Gerai, kad turėjau mamos nuotraukų, kai ji rankose laikė mane visai mažytę (paiima seną nuotraukų albumą ir pradeda rodyti nuotraukas).
   Klausydamasi močiutės pasakojimo jutau kaip po truputį darosi sunku gerklėje. Nan buvo sunku visa tai klausyti, tačiau močiutei tai prisiversti pasakoti buvo daug sunkiau. Mama kalbėjo daug lengviau, kadangi, kai mirė jos močiutė jai buvo vos trys metai. O jos mama  dar gyva.
MAMA: Šiaip mirtis gali užklupti bet ką. Ir tave ir mane. Man tikrai būtų skaudu tavęs netekti, taip pat ir tau manęs. Kai mirė mano močiutė buvau dar visai mažytė. Per laidotuves buvau pas tetą, tad nelabai ką supratau. Vėliau bėgant laikui mamos paklausiau, kodėl aš neturiu močiutės iš jos giminės, nes buvo tokia mada vasaros atostogoms vykti pas močiutes. Tada tarp kitko tėčio močiutė buvo išvažiavusi. Mama man tada viską papasakojo ir dar rodė tas pačias nuotraukas, kai jos kartu stovi šalia namo, paskui Palangoje (atsistoja ir užsipila arbatą. Iš spintelės išima dėžutę su sausainiais). Na o mamos man netekti būtų sunku. Dabar aš grįžtu namo iš darbo ir taip gerai, kai būna paruošta vakarienė (nusijuokia). Juokauju. Šiaip būtų labai labai skaudu. Pasiilgčiau jos kritikos ir nuolatinių patarimų. Be jos namuose būtų nyku. Manau supranti apie ką aš? Įsivaizduok kaip jaustumeis, jeigu nebūtų nei manęs, nei močiutės.
   Taigi kol kas kol tėvai gyvi, galim tik džiaugtis ir kuo daugiau praleisti laiko su jais, nes paskui tiesiog kai jų neteksim bus labai daug linksmų prisiminimų, kaip mano močiutei.

10 priežasčių, kodėl aš nekenčiu savo klasės

Visose klasėse tikrai yra tokių mokinių, kurie yra pavyzdžiui: juokdariai, rūkaliai, šūstrekai, porelės (kai du mokiniai iš klasės draugauja), geriausi draugai, pamaivos, sportininkai, gražuoliai, dailininkai, nemokšos, sukčiai, muzikantai, moksliukai, einantys palengvintą kursą, pašaipų objektai, daug dirbantys, apkalbų mašinos, hiperaktyvūs, turtuoliai ir galėčiau tęsti ir tęsti... Manau jau ir taip skaitei tuos apibūdinimus ir jau galvojai apie savo klasės draugus. Bent jau keli iš jų rado vietą mano apibūdinimuose.

   1. Visuomet atsiranda tokių, kurie nepadaro namų darbų. Visiems teko patirti tą pojutį kai sėdi klasėje, naršai mobiliuoju telefonu ir pokšt atsimeni, kad pamiršai padaryti namų darbus, nors turėjai visą vakarą. Kaip tik taip nutiko vienam žmogeliui iš mano klasės. Buvau vienintelė sėdinti klasėje per pertrauką,kuri padarė namų darbus. Taigi draugė suskubo prie manęs ir maldavo, kad nori nusirašyti...
   2. Per kontrolinį darbą klausia atsakymų. Taip. Ramiai sėdi klasėje, susikaupi mąstai kokį atsakymą parašyti ir staiga pajunti, kaip kas nors įkyriai tave šaukia vardu arba baksi tau į nugarą (buvo ir tokių variantų, kad norėdami atkreipt dėmesį meta trintukus). Tada nori ar ne, turi atsisukti, nes kitaip tau neduos ramybės. Klausimas būna toks:
   - Ei, kokį atsakymą parašei antrame uždavinyje A eilutėje?
   Arba:
   - Ką daryt trečiam uždavinyje?
   Žinoma nori ramiai spręsti savus uždavinius, tad pasakai ką gavai arba ką daryti uždaviniuose. Bet tada pasirodo, kad tavo ramybę sudrumsčia ir kiti. Jeigu padėjai vienam žmogeliui, vadinasi gali padėt ir dar keliems. Na ir tada su ramybe gali atsisveikint, nes teks spręst vos ne už visą klasę.
   3. Kai mokytoja užduoda darbą ir trumpai išeina kyla triukšmas. Tada kas nors šokteli iš savo vietos ir pradeda daryti nesąmones. Tai kabintis prie kitų ramiai rašančių, tai tyčiotis, muštis, lakstyt po klasę. Tai tiesiog užknisa. Vien triukšmas, o dar kas nors būtinai turi užkrist ant tavo stalo. Tada sugadini savo darbą. Mokytoja ateina į klasę. Visi susėda. Dažniausiai mokytoja sako:
   - Visas koridorius aidi nuo jūsų balsų.
   4. Visada atsiranda tokių, kurie neištęsi savo pažado. Tarkim susitari su klasės draugais susitikti kur nors arti mokyklos ir padaryti auklėtojai staigmeną, nupirkti dovaną. Ateina tik keli mokiniai, kuriems rūpi auklėtoja. O svarbiausia, kad tie, kurie neatėjo nieko nepranešė (gal kokia bėda ištiko?) ir dar pažadėjo, kai klausei ar ateis. Ir ką tada daryt? Šeši mokiniai padovanos auklėtojai dovaną už visą klasę, surinkę tik savo pinigus?
   5. Yra tokių, kurie jaučiasi aukštesnėj pozicijoj nei kiti. Dažniausiai tokie mokiniai turi ne vieną draugą (tačiau tie draugai tik laikini, kurie draugauja dėl to, kad būtų populiarūs klasėje, kaip tas mokinys). Tokie mėgsta pasišaipyt iš kitokių nei jie, apkalbėt už nugaros, prigalvot visokių nesąmonių, kurių tu net nedarai. Bet dauguma tiems mokiniams pataikauja dėl populiarumo, kad jie nesikabintų vaidina draugus. Taigi kas nors prikalbėjo apie tave, kad neturi lovos ir miegi ant grindų. Visi stoja į populiaraus mokinio pusę, nes jeigu gins tave, bus taip pat apkalbėti.
   6. Yra tokių, kurie apkaltina, norėdami išgelbėt save. Tarkim prieš nuskambant skambučiui buvai valgykloje. Tuo metu klasėje vyko muštynės ar kas nors slėpė kokio nors mokinio kuprinę. Mokinys baisiausiai supyksta, o kuprinės slėpėjas apkaltina tave, sako, kad matė kaip tu kur nors padėjai kuprinę. Supykęs mokinys randa kuprinėje suplėšytą sąsiuvinį ir pasiskundžia auklėtojai. Tada nuskambėjus skambučiui tu įeini į klasę. Nieko nežinai, maloniai pasisveikini su auklėtoja. Vėliau pastebi, kad ji per ilgai į tave žiūri ir supranti, kad kažkas ne taip... Kuprinės slėpėjas šokteli iš vietos ir puola tave kaltint. Gerai, jeigu valgykloje buvai su draugais, kurie gali paliūdyt, kad nieko nebuvo...
   7. Kai kas nors pasiskolina rašiklį ir jo negrąžina. Per fizikos pamoką koks nors mokinys paprašo rašiklio. Sako, kad tuoj grąžins. Galvoji "Kodėl gi ne? Turiu dar kitą." Paskolini. Ateinat į lietuvių kalbos pamoką. Reikės rašyt rašinį. Tik pradedi. Klasėj tyla. Ir staiga tavasis rašiklis užgęsta. Prašai to mokinio grąžinti tavąjį, tas sako, kad negali, nes rašo. Ir tuomet tu pradedi visų prašyti rašiklio.
   8. Pamiršti knygą ir niekas neskolina. Atėjai į istorijos pamoką. Ėmi knistis kuprinėje. Kur mano vadovėlis???! Niekur nėra. Nuskamba skambutis. Sėdi vienas, nes suolo draugas susirgo ir neatėjo. Pasakai mokytojai. Jinai vadovėlio skolint negali, nes pas ją su atsakymais (o gal dar vadovėlis skirtas mokytojams?). Tuomet ieškai tokių, kurie galėtų paskolint. Tyla. Toks jausmas, kad visi bijo duot vadovėlį, lyg tu jį suvalgytum, pavogtum ar neatiduotum...
  9. Atsitiktinai atėjus į klasę su kokiu vaikinu visi iškarto vadina pora. Vėluoji į pamoką. Be galo skubi. Prie durų sukiojasi koks nors tavo klasės draugas su kuprine. Pamatęs tave jis eina link durų. Abu kartu įeinat į klasę. Mokiniai pamatę šaukia "Pora!" O jeigu tau ras vaikinas, kiek nors patinka, iš kart nurausta skruostai...
   10. Ramiai sprendi uždavinius, o kas nors duoda su knyga per galvą. Tai jau galima įsivaizduot. Dauguma taip daro, o dar tikriausiai ir teko pamatyti, kaip tai daroma kitiems...Tiesiog ramiai rašai. Svajoji. Atsipalaiduoji. Galvoji. Ir baaarkšt. Ką tik gavai iš knygos per galvą. Jau net nesinori pagalvoti, kaip atrodei iš šono, kai krūptelėjai. Nesusivaldai ir paleidi keiksmažodžių tiradą, tokią kokią girdėjai per savo gyvenimą...

Žiauru, bet tai tikra tiesa...